BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasaka, apie tai kaip dvi raganos pasaulį gelbėjo

2014-12-07 parašė glesumele

I.

- Kaip pasikeitė pasaulis nuo tada, kai paskutinį kart gimiau… Net nuo mūsų paskutinio susitikimo prieš 100 metų jis pasikeitė daugiau, nei ankščiau pasikeisdavo per 1000, per 10000 metų. Kur jie taip skuba?

- Taip… Dabar metai, kaip mėnėsis.. Mėnesis kaip savaitė, svaitė, kaip diena.. Laikas taip pagreitėjo. Kas bus toliau? Jei bus?..

- Taip. Kai tokie reikalai kartais tampa sunku laikytis pasauliui duoto pažado ir nesikištį į įvykių eigą mainais už amžinumą..

- Zorbe, ką tu kalbi?

- Tiesą. Ko vertas tas mūsų amžinas gyvenimas, jei pasaulio neliks, a?

- Na… – Žliumba nesugebėjo ištarti nei žodžio. Zorbė buvo teisi. – Tikiuosi tu dar nieko nepa…

- Dar nieko. Nesijaudink. – Nutraukė draugę Zorbė. – Nenorėjau nieko pradėti neatsisveikinusi su tavimi.

- Zorbe???

- Nesijaudink, sese, - nusišypsojo Zorbė, - tokiuose metuose tu jau neturėtum būti tokia jautri. Juk gerai žinai, kad pabaigos nėra ir visos pabaigos yra tik kažko kito pradžia…

- Tai kodėl tada tu panorai.. - Žliumba nutilo. Ji negalėjo ištarti to klausimo: Kam reikia gelbėti pasaulį, jei jo pabaiga tik kito pradžia? Bet jos jau buvo pakankamai seniai pažįstamos, kad suprastų viena kitą be žodžių ir judino lūpas tik todėl, kad abi buvo labai pasiilgusios viena kitos balso.

- Ko vertas gyvenimas, jei nelieka gyvenimo? – Zorbė pažvelgė į Žliumbą.

- Na taip. Mums su tavim jau seniai nebuvo iškilęs šis klausimas. Gyvenimas – tai žaidimas, o žmonės jį žaidžia savaip. Ir kartais man netgi visai gražu žiūrėti, kaip jie dėvi kaukes, trokšta, džiaugiasi, kenčia, siekia.. Kaip jie pamiršta kas yra .. ir kaip ima prisiminti. Kaip jie taip aktyviai lekia į priekį, sieka kažko, kad net pamiršta, dėl ko tai daro.. O paskui… Po kokios nors nelaimės sustoja, nesupratę, kas nutiko. Ir patys drąsiausi užduoda sau klausimą – Kodėl? Et, kokios nuostabios tos akimirkos.. Ir tada jie ima keistis… Bet Žliumba, mano miela drauge, mes jau tūkstančius metų taip gyvename panirę į stebėjimą, žvelgdamos – ir kur šitie žmogeliukai traukia, ką jie kuria, kaip jie mąsto, kaip kyla ir krenta… Bet juk abi matome, kad Motina Žemė jau kenčia.. Ji myli, bet kai jos našta taps nebepakeliama, kai jos širdis plyš ir viskas grįš į pirmapradę būklę, ką mes tada su tavim stebėsime, ką veiksime?

- Mąsčiau ir aš apie tai, brangi Žlimba. Tiesa sakant, net apžiūrėjau keletą artimiausių galaktikų. Ir radau keletą, kurios, mano manymu, tau patiktų. Vienoje gyvena sutvėrimai visai panašūs į žmones…

- Žliumba, - ramiai ir šiek tiek liūdnai ištarė Zorbė,- O kas nutiks su žmonėmis? Žinau, kad esame prisiekę nekovoti. Kovos ir troškimai – žmonių žaidimai, jų užsiėmimai.. Aš viską žinau ir niekada nesijaudinau dėl to, kas laimi ar pralaimi – Visata visada atstato pusiausvyrą, net jei kartais tūkstančio metų ar net kelių gyvenimų prireikia.. Bet dabar, ar matai kas vyksta? Ar ne taip viskas buvo kai žlugo atlantida, pameni?

Žliumba tylėjo.

- Pirmą kartą, nuo tada, kai tapau nemirtinga, toliau tęsė Zorbė, - aš noriu kažką daryti. Noriu kažką pakeisti, noriu kovoti.. net jei dėl to man teks tapti paprastu mirtingu žmogumi.

Kurį laiką draugės tylėjo. Ugnis ramiai spragsėjo, o žvaigždės virš eglių buvo neįprastai ryškios.

Žliumba norėjo sulaikyti draugę nuo šio keisto poelgio, bet suvokė, kad ji jau apsisprendė, ir tokiu atveju nebegalima priešintis. Galima tik palaikyti, todėl sušnabždėjo:

- Zorbe, jie jau tapsi mirtinga ir… atgimk greitai, prašau… Aš tave surasiu, aš tavim..- nutilo.

Zorbė šypsojos ir mintyse prisiminė vieną gero draugo užkalbėjimą:

„Kol padangė švyti

Kol pasauly gyena būtybės

Tol ir aš teatgimsiu

Šalinti sielvarto ir kančios tamsybių“.

Pūstelėjo vėjas, laužo ugnis įsiliepsnojo ir abi draugės galėjo geriau matytiviena kitos ramų, besišypsantį veidą.

2008 12 18

Rodyk draugams

Kibirkštis

2014-12-05 parašė glesumele

.

Aš šiandien ir vėl noriu kaukti

Įlipus į medį už lango

Negrįžta ilgai mano paukštis,

Ir dvasios seniai neaplanko

.

Tik miglos lyg rankos ištįsta

Į tolius, į kelią, į dangų..

Seniai jau atidaviau viską.

Ir tik sviediniai nuo patrankų

Kažkur po žeme tyliai knarkia.

Ir tie nuo manęs nusisukę:

.

“Ne šiandien.. rytoj.. mes pavargę,

Juk tu paguldei mus į upę,

Juk tu mus bandei ignoruoti,

Išmėtei pakampėm, palaukėm

Nuo karo, sakei , jau randuotas

Dangus.. Ir tik tu mūsų draugė..

Tad gal dėl tavęs mes ir sprogsim,

Ir vėl viskas plėsis iš naujo…”

.

“Nereikia.. Tylėkit! Miegokit!”

Aš myliu, todėl nerimauju

.

Nereikia sprogimų. Užtektų

Į vidurį lauko nueiti -

Grūšelėje dega žvakelė.

Joje kibirkštis

Tiek tereikia

.

2014 11 25

.

Rodyk draugams

Kaktusai

2014-12-02 parašė glesumele

.

Paukščiai neklausia, ką jiems daryti

Jie suka lizdus,

Peri vaikus

Kai šalta – išskrenda,

Pavasarį – grįžta

.

Tik žmonės pilni klausimų –

Lyg kaktusai

Bado akimis dangų

Ir vienas kitą,

Nes pamiršo jausti

Pamiršo, kad tiesa –

Tai spindinčios akys,

Tai rami širdis

.

2014 10 29

Rodyk draugams

Nerūpi

2014-12-01 parašė glesumele

.

Kadais gal mokėjau rašyti eiles

Dabar.. tik giliai užsimerkiu

Bandau išgirsti medžius ir žoles

Išbridus iš gelstančių pelkių

.

Dabar tik tyliu tyloje su tyla

Ir viskas taip šventa šventa

Gyvybė, mirtis - begalinė tąsa

Lyg lapai šią naktį krenta

.

Ir aš - tiktai sapnas kaip šimtas kitų

Ir aš.. tik žolė.. tik upė

Kaidaise šventai taip tikėjau –

Esu

Dabar.. tai tieisog nerūpi.

.

2014 10 29

Rodyk draugams

Komentarai

2014-12-01 parašė glesumele

Atsiprašau, kad jau kuris laikas komentarus palikti gali tik užsiregistravę žmonės. Tiesiog labai daug šiukšlių komentarų gaunu iš internetinių robotų ir teko juos kažkaip blokuoti.

Neseniai sukūriau savo tinklapiuką FB. Ten viskas paprasčiau. Nieko įpatingo ten nededu, senas eiles, bet jei kam nors įdomu, galit mane rasti ir ten :)

https://www.facebook.com/saujasmelio

G.

Rodyk draugams

Didesnio

2014-11-30 parašė glesumele

.

Dar nieko didesnio už tave neradau,

Tiktai tą kuris telpa kraujažolės žiede

.

201 10 26

Rodyk draugams

Pėdsakai

2014-11-25 parašė glesumele

.

Pasnigo, ir jau nepaslėpsiu,

Kur vaikštau naktim be žodžių

Tas baltas rankas ir lūpas

Net sapnuose užuodžiu

.

Jos kvepia gyvybės sėkla,

O man per saldus tas kvapas,

Jis suteptas vyrų šmėklom,

Seniai pamirštais etapais

.

Ir noriu bėgti, ir vytis

Tave, nuo tavęs, nuo mūsų?

Kas tu?

Mes taip greitai kintam..

Pati nežinau, kuo būsiu

.

Turbūt jau eikime miego.

Sakysim, kad tai buvo sapnas.

.

Atmerkiu akis. Pasnigo.

Ir vėl žemė baltas lapas.

.

2014 11 21

(pirmas sniegas)

Rodyk draugams

Apie mus

2014-11-20 parašė glesumele

.

Kaimo žmonės panašūs į medžus ar laukinius žvėris

Jie taip pat su įtarumu žvelgia į pro šalį pralekenčius (mus)

Stebėdamiesi

Kaip galima pralėkti

Pro žydintį medį

Čiulbantį paukštį

Pro savo gyvenimą

.

2014 11 12

Rodyk draugams

Skirtumas

2014-11-12 parašė glesumele

.

Kaip daug žmonių mieste…

Kaip keista tarp jų būti,

kai čia,

net pravažiuojančios mašinos vairuotojas

man yra įpatingas..

.

2014 11 12

.

Rodyk draugams

Žolės

2014-10-28 parašė glesumele

.

Jūs kažkokios kitokios, mano žolės,

mano lankos..

Lyg kažkas būtų į jus įrašyta…

Tas kvapas ir šlamėjimas..

Taip gilu,

Lyg visa Visata tilptų

baltame Kraujažolės žiede..

.

2014 10 24

Rodyk draugams